BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Love explained

Your love is my home,

But I'm only one,

One of so many hearts fallen.

No love isn't cold,

Love is an anchor,

Holding you down when lonely.

Love is more than just a song,

Love is more than just an emotion,

Love explained is like a melody of feelings.

Love is only a word,

The meaning unheard,

Living in the truth of all you feel.

Love is far from alone,

And closer than near,

Love is the truth that knows no fear.

Love is more than just a memory,

Love is more than just us together,

Love explained is like a perfect harmony.

Love explained is you and me.

Rodyk draugams

(be temos)

Sėdėjau ir skaičiavau pienių pūkus, o vėjas nešė juos vis tolyn ir barstė,
tarytum žmones be likimo. Be paguodos, skausmo…neabejotinai lengvai. Pavydejau
aš to lengvumo ir nerūpestingumo. Tai mažiausia ką galėjau padaryti.
   Atsistoju ir einu, kur akys veda. Žvilgsnis nukreiptas į tolį, nors neaišku ko
jis ieško. Gal ieško to vienintelio pūko, kuris nepasieks žemės. Kuris suteiks vilties.
Gal to vienintelio gyvenimo…vieninteles saulės ir žvaigdžių…vienintelio dangaus ir žemės lopinėlio.
Vienintelės širdies plakimo, ir akių gilumo. Gal tos vienintelės vietos žemėje, ir baigsis ieškojimas…
ir nusileis pūkas palengva: siūbuodamas į šonus, užsispyrusiai ir nenoriai, tačiau pasieks žemę ir
pasiliks ten…O aš tenoriu vietos sau po saule, kad ir dalinsiuos ja su pūku… taip pat nenoriai ir užsispyrusiai…
taip pat lengvai ir nerūpestingai…

Rodyk draugams

Mintys… bereikšmės

   Kokių keistų minčių nuolat kyla… Kas keisčiausia daugumai jų nesuteikiam nei prasmės nei reikšmės, jas tiesiog pamirštame… įdomu jei užrašytume įdomesnes mintis, ar tai būtų bereikšmis monologas ar tiesiog gyvenimo paradoksiškumas… Mintys, kurios man išsprūdo netyčia (visos mano ir tik mano…):


1.Jei ieškosim protingų, pasijusi vienišas…


2. Jei žinočiau, kad ryt mirsiu, eičiau pasitreniruoti šypsotis prieš veidrodį…


3. Jei pasakysiu, kad susidomėjau savimi, atrodys, kad aš savymila, jei pasakysiu, kad pasauliu - per daug sureikšminsiu jį…


4. Jei gyvensime kiekvieną dieną manydami, kad ji paskutinė, mes atimsime malonumą iš savęs, sulaukę paskutinės dienos..


5.  Nuo kada man kažkas kažką nurodinėja… mokytojai irgi bandė…


6. Jei būčiau pana - apsižliumbčiau ir net nežinočiau dėl ko, tačiau aplinkybės lėmė, kad nesu…


7. Man patinka sutrikę žmonės - tada jie tyli…


8. O varge, o nelaime… o varge ir nelaime…


9. Aš per durnas, kad tai pripažinčiau ir per protingas, kad nutylėčiau…


10. Patetiškas tas gyvenimas… kuo toliau tuo banalesnis sau atrodau… matau savo atspindį ir tai man nepatinka, o kaip sudrumzti vaizdo nežinau…


11. Nieko neveikimo sutrukdyt neįmanoma, nebent pasiūlytum nieko neveikt kartu…


12. 18-ojo gimtadienio proga pirksiu “britvą” ir užsimušiu…čia metafora,beje…


Kai užtiksiu daugiau “most dumbest thoughts by me” pasistengsiu užrašyti… Nors turėsiu kaip vakarą praskaidrinti, žinodamas, kad buvo ir blogesnių dienų, kai man stogas važiavo…

Rodyk draugams

Quoin

   Diena iš dienos, naktis iš nakties skęstu aš ieškojime. Mirštu naktį savo kančiose ir ryte gimstu iš naujo. Tik tam, kad pasiprešinčiau kitiems ir nepritapčiau prie tų, kurie gyvena vieną kartą. Tik tam, kad patenkinčiau savo egoizmą  ir išsiskirčiau iš kitų. Kad sužavėčiau kitus ir pasmerkčiau save amžinąjam ieškojimui. Kančia ieškoti ir nežinoti ko, prilygsta Sizifo mitui. Dar didesnė kančia - turėti atsakymą ir jį pamiršti… Tarsi tūkstančiai rožių žiedlapių krenta ir nepasiekia žemės…


    Painfully You dare to stare at heaven and still smile ironically. How funny it could be when You realize,- there's still something, that can suprise You… In Yourself. Things, people, feelings, emotions, world surrounding You. Embed in stone, and it suddenly breaks, leaving only peaces, called memmories…


   Jei pasaulis būtų mūsų vaizduotė, o mes - jos įkaitai, tada neliktų nieko kito, kaip fantazuoti toliau… Mane vis dar stebina žmonės ir ką galiu pasakyti? Tęskite…

Rodyk draugams

Blood Omen

  Could have all, now have none. Could agree, and see Yerself as a total idiot, comin' with most stupid ideas. Could…probably. Fucked up, out of emotions. Let the world spin, and take Yer to the edge. Yer stood on the edge and saw nothin' . Life screwed, Yer screwed, where's the point.  Nothin' less, nothin more… Tha people that pisses, enormously violent. Me violent. Who created monster, that haves nothin' except violence, smooth look, strange behaviours. Let all tha shit that's killin' yer? Ya did? Feels good? How does it feel? Oh now, yer wrong. If life is pain, it comes painful trough my ass* Me dead right now, my soul separated and left me in da mud, da shit, feels painful, and yer smile anyway. Me smile thou too. Why not, ya'd like to be me, ya'd like. Ya'd like to freak me out, but I did it instead of yer. I shared the pain, feels good right? Feel it. Let it trough yer veins. I saw it all before, I felt it. I saw all my dreams, my hopes lying on da floor. Beaten up… All things passes… When did yer start to separate world in da bitches and fuckers. Da mud won't save yer ass. Try to save yer kinky ass. I'm flying over yer… meet me, take my corpse to hell. Hell yeah, I do hate yer. I hate tha world, world hates me. I put da finger, show it to tha whole world. And I don't get screwed. And I think: what the fuck is goin' round'? Bout' the time I thought, got my ass kicked. In deep hole… I must say Yer all wrong… If everyone is right then no one is right. Such a simplicity, that takes throu mysterious world. Beaten up by Yerself ? Shamed ? Leet… if  Yer could change the past, would You do it? Would Yer liek to survive again? To feel the hell?  Why I always c the shadows, crawling round' me. If  me have to be punished, why the fuck yer had to involve Yerself? Love? Yer so screwed, there's no love, there's no such word in ma dictionary. If yer won't be so blind Yer would c more… Never seek for true, there's no true, never been never will be. Tak care of Yerself. I'm tired of putting hopes on other. No one makes decisions, no one takes part in Yer life. Do it by Yerself. Take time to think. C tha blood? Red, passionate blood. Taste it. Get freaky.  Goodbye horses…

Rodyk draugams

Paranojikas

   Man paranoja. Jei aš kažką padarau, tai viskas ok, nieko blogo, tačiau jei tą patį kas nors kitas padaro - vsio, jau bus negerai. Mano charakteris labai sunkus, su manim sugyventi labai sunku, reik kantrybės ir valios. Na iš tiesų, kuris iš mūsų pasakysit su lengvu charakteriu, visi turim savitą stilių, trūkumus ir ydas. Blogiausia, kad aš pats suvokiu savo charakterio šlykštumą, ir kai mane patį pjauna mano charakteris imu nekęsti savęs, neretai pakenkdamas aplinkai… Apatija vakarais, šizofrenija iš ryto… Gyvenu kai negalvoju, galvoju kai negyvenu… Susišiku, kai mažiausiai iš manęs to tikisi… Jau atrodo blogiau ir būti negali, tačiau aš visada atrandu spragą situacijai pabloginti. Sick. Panos bėkit nuo manęs kuo toliau, nes nieko gero iš manęs nesulauksit… O paskui aš dar pradėsiu “tvirkinti” save, bandydamas įrodinėti, kad gal man panos nepatinka (tvirkinti čia perkeltine prasme). Prieštarauju sau svarstydamas. Esu suknistos svarstyklės, neturiu vidurio, arba vien juoda arba vien balta. Nelaiminga sinusoidė, brėžianti gyvenimo trajektoriją… oi kaip mane jau uždiorgino visos nesąmonės.


   Nuoširdus aš? Oi koks aš nenuoširdus (turbūt). Jei apie nieką nekalbi - nekyla ir jokių problemų. Problemų ir taip daug, nereik jų prisidaryti, kad nebeaprėptum. Turiu grįžti truputį atgal, nes jaučiu, kad žlugdoma mano asmenybė. Jei sugebėjau pasijausti dvylikos metų vaiku, nuolankiai klausančio moralo (draugės), nuolankiai nuleidęs galvą, žvilgsnį nudelbęs į šoną. Nea, vaiku būt nėra blogai, tačiau man nepatiko. Gal sušikau kokį periodą (ir ne vieną!), bet grįžti atgal nenoriu. Žinau, kad ryt bus gerai. Ir negalima norėti, kad visos panos būtų skaistuolės, ir norėti sau sau… Ir negalima kaltinti, jei mylėjosi su kitu, kai su tavim nedraugavo. Kvaili priekaištai, tik dar labiau žlugdantys žmogų, kai supranti, kad kiti tau nepavaldūs, tokie niekad ir nebuvo… O gal aš visąlaik žlugdžiau asmenybę, užgoždamas savimi. Whatever… nenoriu mąstyti ar ką galvoti… Noriu pasibūti sau. Susikaupti. Noriu apsimesti, kad man nesvarbu, noriu pajausti abejingumą, uždaryti savyje. Leisti menkiausiai dalelei savęs galvoti, kad nieko nebuvo ir nieko negalvojau. O paskui riaumoti iš įsiūčio, kad man nieko nesako, nes aš taip paprašiau. Ar toks kritinis taškas, kai žmogus pats nežino ko nori? Papasakos man - man silpna bus ir girdėti nenorėsiu, nepasakos, aš vistiek sužinosiau anksčiau ar vėliau (tikrai sužinosiu…), o tada man dar pikčiau bus. Turbūt man pačiam reik tokių santykių - neįpareigojančių. Kad nereikėtų susimastyti, kas bus rytoj. Kad galėčiau būti abejingas panoms, ir švelniai atsakyti: nieko tokio, gal kada vėl susibėgam. Tiesiog esu suknistas gerietis. Norisi neįpareigojančių santykiu, sometimes involves sex. nei gyvenimo būdas, niekas. Aš žinau, kad nedaug trūksta iki kažko ir tada bus viskas… Praradimas amžiais. Jei ne dabar tai ir niekad… Kažko pats savaime bijau. Jei nieks ragų neaplaužys, bus grėsmė visuomenei, nes kuo toliau tuo pavojingiau. Niekad nebėgu nuo atsakomybės, bet esu pasiutęs, su pana - santūrus. Vieną kart ribą peržengsiu, jaučiu, kad greit. Išsigandot? jau laikas ;) Visiems geros dienos… (Jaučiu taip gerai garą nuleidęs… )

Rodyk draugams

Raudonkepuraitė

  


   Gyveno kartą jaunas individas, vardu Raudonkepuraitė. Toji persona gyveno drauge su motina didelio gūdaus miško pakrašty. Kartą motina kreipėsi į jaunąjį individą prašydama nunešti senelei kraitelę šviežių vaisių ir ekologiškai švaraus vandens – ir visai ne dėl to (ir tai svarbu), kad nešioti pintinėles su maistu įprasta laikyti moterišku reikalu, o todėl, kad tokio pobūdžio aktas yra labai humaniškas ir stiprina bendruomeninius ryšius. Būtina pabrėžti, kad Raudonkepuraitės senelė nebuvo nei nukaršusi, nei ligota, priešingai – ji buvo pačiame kūrybinių ir fizinių jėgų žydėjime ir puikiai galėjo pati savimi pasirūpinti, kai ir dera subrendusiai ir visavertei žmogiškai būtybei.


    Ir štai mūsų Raudonkepuraitė įžengė į tankų mišką. Daug kas mano, kad miškas tai – pavojinga, grėsminga vieta ir geriausia ten neiti, bet Raudonkepuraitė nė kiek nesivaržė savo normaliai besivystančio seksualumo ir nekreipė dėmesio į jokius froidiškus pliurpalus.


   Beeidama pas senelę Raudonkepuraitė sutiko Vilką Pilką, šis susidomėjo, ką ji nešasi kraitelėje. „Sveikus ir maistingus produktus savo senelei, kuri, beje, ir pati gali savimi pasirūpinti, kaip ir dera subrendusiai bei visavertei žmogiškajai būtybei“, - atsakė Raudonkepuraitė.


   Vilkas tarė:


   - Žinai, vaikeli, mažai mergaitei pavojinga vienai vaikščioti po mišką.


   - Jūsų seksiška pastaba labai užgauli, - atsakė jam Raudonkepuraitė, - bet aš į tokius dalykus nekreipiu dėmesio, nes žinau, kad tradicinis parijo* ir atstumtojo statusas bei šios padėtie sukeltas stresas suformavo specifinę (bet turinčią nepaneigiamą teisę egzistuoti) jūsų pasaulėžiūrą. O dabar atleiskite, man jau metas.


   Ir Raudonkepuraitė nužingsniavo takeliu. Bet Vilkas Pilkas, kurį jo varginga socialiai remtino asmens patirtis buvo išvadavusi iš vergiško pataikavimo vakarietiško mąstymo stereotipams, žinojo trumpesnį kelią į senelės namus. Jis įsiveržė į trobelę ir surijo senutę, žodžiu, pasielgė taip, kaip paprastai tokiais atvejais elgiasi plėšrūs žinduoliai. Paskui nepaisydamas tradicinės visuotinai jo atžvilgiu taikomos „vyriško elgesio“ sampratos užsimaukšlino senelės kyką, apsivilko naktinius marškinius, atsigulė į lovą ir ėmė laukti.


   Raudonkepuraitė įėjo vidun ir tarė:


   - Senele, atnešiau tau šiek tiek nekaloringo maisto be cholesterolio, nes esi protinga ir rūpestinga patriarchė.


       Vilkas atsiliepė plonytėlaičiu balsu:


   - Prieik arčiau, vaikeli, aš tave blogai matau.


   - Ak, visai užmiršau, kad esi optiškai neordinarinė, kaip kokia kurmienė, - pasakė Raudonkepuraitė. – Na bet ir didelės tavo akytės!


   - Žinai, mieloji, per savo amželį jos daug ko yra mačiusios. Daug mačiusios ir daug atleidusios.


   - O nosytė, kokia didelė tavo nosytė! Norėjau pasakyti, santykinai didelė ir neabejotinai patraukli.


     - Ji nemažai uosčiusi, mieloji. Daug uosčiusi ir daug atleidusi.


     - O kokie milžiniški tavo dantys!


     - Žinai ką, - neištvėrė Vilkas Pilkas, - aš pats sau patinku toks, koks esu.


    Sulig tais žodžiais jis iššoko iš po antklodės, stvėrė Raudonkepuraitę ir jau ruošėsi nedelsdamas suėsti. Raudonkepuraitė veriamai sukliko – tik jau nemanykit, kad ją šokiravo transvestitiška Vilko Pilko apranga, ji tik negalėjo susitaikyti su tokiu šiurkščiu kišimusi į jos asmeninį gyvenimą.


     Klyksmą išgirdo pro šalį einantis individas, kuris vertėsi malkų paruošomis (pats jis save vadino „malkakirtybos vadybininku“). Įbėgęs vidun, malkakirtybos vadybininkas pabandė pakeisti įvykių eigą. Bet vos tik jis užsimojo kirviu, Raudonkepuraitė ir Vilkas Pilkas labai pasipiktino.


    - Ir ką gi jūs čia dabar darot? – paklausė Raudonkepuraitė.


        Malkakirtybos vadybininkas tik sumirksėjo ir nesumojo, ką atsakyti.


       - Jūs elgiatės kaip koks neandartalietis! – sušoko Raudonkepuraitė. – Galva reikia galvoti, o ne kirviu. Šlykštus seksualinis maniakas! Gyvosios gamtos priešas! Nejau manot, kad be vyrų įsikišimo moterys ir vilkai savo problemų neišspręs?


     Čia senelė, įkvėpta aistringos dukraitės kalbos, iššoko iš vilko nasrų, atėmė iš malkakirtybos vadybininko kirvį ir nušniojo jam galvą. Kai šis nemalonus reikalas buvo atliktas, Raudonkepuraitė, senelė ir Vilkas Pilkas pasiekė konsensusą ir nubrėžė ateities gaires. Jie sukūrė alternatyvią šeimą, pagrįstą bendru darbu ir savitarpio supratimu, o paskui gyveno sau gūdžiame miške ilgai ir laimingai.


Kad ir kokia komiška atrodytų perdaryta pasaka, ji turi savo reikšmę, atspindinčią nūdienį gyvenimą…

Rodyk draugams

Life drops

   Egzistuoju. Gyvenimas…just do it. Jau ta žmogaus prigimtinė savybė, verčianti po dešimt kartų per dieną paklausti: “Kodėl aš egzistuoju, koks mano vaidmuo gyvenime?” . Norisi kartais pabėgti nuo viso šito. Ne slėptis kaip mažam vaikui, bet sąmoningai patalpinti šias mintis į kuo gilesnę proto kertelę. Žinai, kad turi gyventi dabartimi, imti iš gyvenimo viską kas įmanoma, bet imi ir užmiršti, pradedi fantazuoti. “Kas būtų jeigu būtų…” .Užburtas ratas. Fantazija - žalingas reikalas, bet ir be jos neįmanoma, nes visas pasaulis ja pagrįstas. Kai pagalvoji, kad tos pačios spalvos tai tik elektromagnetinės bangos, o pasaulis tai tik begalybė molekulių… Be fantazijos pasaulis būtų nykus ir neįdomus. Nors ir gyvenam ne dėl įdomumo, o dėl visuomenės primestų prioritetų. Demokratija - pfff…. Anarchija? Ne ačiū, užtenka ir kelių tokių žmonių. Gyvenimo principas: baik mokyklą, įgyk specialybę, sukurk šeimą, pridaryk vaikų, numirk. Kas laukia tų, kurie šią chronologiją pažeidžia? Kvaila gyventi pagal kitų sukurtas normas. Man patys naiviausi žmonės yra amerikiečiai, su savo kvaila amerikietiška svajone. Svarbu ne darbas, svarbu idėja. Vyksta lenktynės,- kuris pirmas…


   Just do it…Gyvenk, kol už tave nenugyveno kiti. Kaip ąžuolo gilės keičia vienos kitas - vienos brandesnės, kitos ne, taip ir visuomenę keičia karta iš kartos. Ir tik smalsumo vedinas išdrįsti pagalvoti - o kas bus toliau? Toliau bus rytojus, kita diena. Naivu galvoti, kad reikia gyventi tik šia diena (Karalius Saulė), bet ir kvaila tikėtis, kad ryt bus geriau. Problemų sprendimas atidedant - tai tik problemos keitimas problema. Kol susikaupia tiek, kad ir iškuopti nebegali.


   Pesimistas aš ar optimistas? Aš svarstyklės, ir viskas tuo turėtų būti pasakyta. Netikiu horoskopais, esu realistas, turiu analitinį mąstymą, esu linkęs analizuoti, spręsti, mąstyti. Svarstyklės - tai pusiausvyros padėtis, su nedideliais harmoniniais svyravimais. Aš taip puikiai galiu ir ožys būti, nes tokių užsispyrusių kaip aš reta. Esmė tame (nenukrypstant nuo temos), kad negalima apie žmogų mąstyti vienaip ar kitaip, viskas priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Jei mes sau leistume tokią prabangą viską žinoti apie kitus, mes būtume paskutiniai egoistai. Pats sau uždaviau dilemą - ar žmogus gali pasikeisti? Dalinai gali, kaip magnetinė rodyklė, jei žmogus sukrėstas jis staigia pasikeičia, bet po truputį, per metus dešimtmečius jis grįžta į pradinę vagą.


   Biblija moko: paguosk verkiantį, pamaitink alkaną. Jei tau trenkia per vieną žandą, atsuk ir kitą. O aš sakau: jei tau trenkė per abu žandus, ką daryti?Keršyti? Kerštas toks saldus. Bet dažnai pasekmės pranoksta keršto planą. Mus labiausiai traukia tai kas negalima, bet smalsumas nebūtinai yda. Jei žmogus smalsus, vadinasi jį traukia galimybė gyventi. Galimybė gyventi, ačiū kartų kartoms už tai, nors ir žinai, kad atėjai į šį pasaulį neplanuotas. Bet nebūtinai tai reiškia nelauktas. Visi esame apdovanoti, bet ne visi realizuojam tai ką turim. Nemokam praktiškai panaudoti, neturim sąlygų, kaltinam tėvus, kurių negalim pasirinkti, kaltinam aplinką, kurioje augame. Ir vistiek išganymo turime ieškoti Biblijoje, bažnyčioje, aukštesnėse formose. Jei manęs paklaustų ar aš tikintis, turbūt atsakyčiau “nežinau”. Žmogus turi ydą kreiptis į Dievą tada, kai jis įspaustas į aklavietę ir nebeturi kur trauktis. Taip ieško išeičių visur kur tik įmanoma. Aš gal pats su tuo dar nesusitaikiau. Gal turiu atrasti tai savyje. Žmogus turi galimybę rinktis, bet niekad nesužinos ar pasirinkimas buvo teisingas…


   Prirašiau nesąmonių, o gal tik apvaliau savo protą, nuo minčių. Nereik ieškoti prasmės, ar sau aiškintis. Gyvenimo lašai…geriu juos ir galvoju apie ašaras riedančias skruostais. Tie maži kristalėliai akyse, galintys tiek daug. Sukeliantys emocijų audrą širdyje…  Šypsena, verčianti stabtelėti ir susimąstyti… Aistra, įkūnijanti norą gyventi…

Rodyk draugams

Gravity of love

   Tai paskutinė daina, kurią aš klausiau Ją apkabinęs. Ir mes klausėm vėl ir vėl susėdę ir buvo taip ramu ir gera… Moterys spinduliuojančios švelnumą ir meilę tai kažkas tokio… kai aš nesuprantu net kas vyksta, savotiška ekstazė ir paskendimas. Taigi Enigma - Gravity of love.mp3 :  (Right click, save target as…)


Latin
O fortuna
Velut luna  (Like the moon)

Turn around and smell what you don’t see
Close your eyes … it is so clear
Here’s the mirror, behind there is a screen
On both ways you can get in

Don’t think twice before you listen to your heart
Follow the trace for a new start

What you need and everything you’ll feel
Is just a question of the deal
In the eye of storm you’ll see a lonely dove
The experience of survival is the key
To the gravity of love

Latin
O fortuna
Velut luna

The path of excess leads to
The tower of wisdom

The path of excess leads to
The tower of wisdom


Try to think about it …
That’s the chance to live your life and discover
What it is, what’s the gravity of love

Latin
O fortuna
Velut luna

Look around just people, can you hear their voice
Find the one who’ll guide you to the limits of your choice

But if you’re in the eye of storm
Just think of the lonely dove
The experience of survival is the key
To the gravity of love.

Latin
O fortuna
Velut luna


   Moteris - tai rojus žemėje, gerbiu visas iki vienos, nepriklausomai nuo išvaizdos, proto ar charakterio…


    (O kaip mane veža šita daina, tai net negaliu aš nupasakoti to jausmo. Toks ispūdis, kad aš guliu kambaryje, o aplink mane viskas sukasi ratu ir begalė vaizdų ir prisiminimų…)

Rodyk draugams

Įnamiai…

   Jokios filosofijos, - šiandien aš ilsiuosi… Cverg Šnauceris Aristotelis ir Jorkšyro Terjerė Pušia (Lenkiškas vardas). Vedžioti šunis, puikus atsipalaidavimo būdas…


  


  


Rodyk draugams